Romaldas Sakalauskas: „Galiu bet kokį automobilį vairuoti!“

Romaldas Sakalauskas: „Galiu bet kokį automobilį vairuoti!“

Daugiau kaip 20 metų Respublikinei Klaipėdos ligoninei vadovavęs gydytojas chirurgas Romaldas Sakalauskas nuo lapkričio stovi prie Kretingos ligoninės vairo. „Gal kas nors pajuokaus, kad, kalbant automobilininkų terminais, aš persėdau iš „Audi“ į „Škodą“ ar „Volkswageną“, bet su įgūdžiais, kuriuos esu sukaupęs, galiu sėkmingai bet kokį au­tobilį vairuoti. Kažin ar visi vairuotojai gali tuo pasigirti?“ – šypsojosi R. Saka­lauskas, mielai sutikęs atsakyti į žurnalo „Lietuvos pajūris“ klausimus.

Prieš pradėdamas dirbti Kretingoje, sakėte vietos žiniasklaidai, kad nesiimtumėte naujojo darbo, jeigu nema­tytumėte jo perspektyvų. Ar per pirmąjį mėnesį naujoje darbovietėje patyrėte daugiau nusivylimų ar atradimų?

– Gyvenime visuomet lygini – kas buvo iki šiol, o kas dabar. Kai pradėjau vadovauti Respublikinei Klaipėdos li­goninei prieš 21 metus – tuomet ji dar vadinosi Raudonojo Kryžiaus ligonine – jaučiausi tarsi iki akių paniręs į vandenį – jos situacija buvo labai nedėkinga, švelniai tariant. Buvo ir skolų – visko.

Vaizdžiai kalbant, mano batai Kretingoje galbūt ir pri­sisėmę vandens, bet situacija, su kuria buvau susidūręs Raudonojo Kryžiaus ligoninėje tuomet, 2000-aisiais, buvo nepalyginamai sudėtingesnė.

Vadovavimas bet kuriai medicinos įstaigai neatneša ra­mybės. Atvirkščiai – tik įtampos, su kuria būtina išmokti susitvarkyti. Ko gero, nė vienoje kitoje srityje, pasikeitus val­džiai ar ministrui, nėra inicijuojama tiek permainų, grandio­zinių planų – pamatuotų ir nelabai – kaip medicinoje.

Man kartais net gaila savo kolegų medikų – nesant pa­stovumo, dalis jų linkę stresuoti ar net „perdega“. Tai – na­tūralu. Gaila, šiais (2021-aisiais) metais matėme ir tragiškų medikų likimų.

Kaip gydytojas chirurgas, apie kiekvienos ligoninės pa­jėgumą sprendžiu pagal tai, kokio stiprumo chirurgijos skyrių ligoninė turi. Kretingos ligoninėje jis – tikrai geras. Tai žinojau prieš pradėdamas dirbti čia.

Kiekvienos ligoninės pamatinės kolonos yra chirurgija, vidaus ligų skyrius ir reanimacija.

Kretingoje tai yra ir negali būti nė kalbos, kad kurios nors srities reikėtų atsisakyti.

Kretingos ligoninė teikia ir ginekologinę pagalbą, taip pat traumatologinę (pagalbą) dienos chirurgijos formate – tokios paslaugos vietos žmonėms labai reikalingos. Be tokių paslaugų ligoninė net negalėtų vadintis ligonine – greičiau bendruomenės sveikatos centru.

Sakau atvirai: man toks pervadinimas su paslaugų radi­kaliu mažinimu būtų nepriimtinas.

Atsakau į jūsų klausimą: per pirmą mėnesį nervų Kre­tingoje nesusigadinau (šypsosi), bet man čia kol kas neretai tenka pabūti ir ūkvedžiu. Pavyzdžiui, aiškintis, kodėl nevei­kia autoklavas (juokiasi), nors jis būtinas.

Bet vėlgi – aš to itin nesureikšminu. Mano patirtis tokia, kad neretai galiu ir nuspėti, ko artimiausiu metu (ligoninė­je) prireiks ar kas atsitiks (šypsosi).

Puikiai žinote diskusijas apie ligoninių apjungimą ar net kai kurių panaikinimą. Ar žinote, kas nutiks su Kretingos ligonine?

– Visko negali žinoti. Ypač dėl to, kaip minėjau, kad medicinos srityje daug reformų sumanoma – visais laikais. Tačiau, kaip ir sakiau: aš neatėjau į Kretingos ligoninę ko nors užbaigti.

Mano siekiai – kitokie. Kurti!

Kad ligoninėje teikiamos paslaugos būtų ne blogesnės, o, pagal galimybes, ir geresnės nei kituose medicinos cen­truose aplink.

Žinia, gamtoje, o ir vadyboje dingsta tie, kurie yra sil­pniausi, nemoka apsiginti. Kretingos ligoninė tikrai nėra bandos gale – mes turime ką pasiūlyti ir save apsiginti.

Dabar nematau pavojaus, kad Kretingos ligoninę, gatvės kalba šnekant, uždarys. Tačiau neslėpsiu: turiu rimtų abe­jonių, ar mums pavyks išsaugoti kai kuriuos skyrius, pavyz­džiui, gimdymo ar vaikų.

Jūsų kadencija Kretingos ligoninėje – penkiems me­tams. Ką po jų vadintumėte savo pasiekimu?

– Jeigu ligoninėje bus medicininė infrastruktūra ir tei­kiamos tokios paslaugos, kurių neturės net kai kurios Klai­pėdos ligoninės, — vadinsiu tai nemažu pasiekimu.

O emociniame lygyje… Jeigu važiuodamas iš Kretingos link Telšių ar Vilniaus, jausiuosi gerai, patogiai, atidavęs visas savo jėgas ir žinias, patirtį, tai irgi vadinsiu savo as­meniniu pasiekimu.

Gyvenime aš visada visiems – šeimos nariams, bičiu­liams, kolegoms – kartoju: „Gyvenime galima viską pada­ryti. Tik reikia tikėti tuo, ką darai.“

Įsitikinęs, kad kiekviena mintis linkusi materializuotis. Žinoma, jeigu dirbama daug, kryptingai ir su aistra. O aš – ir veiksmo žmogus.

Esate atkaklus ir ryžtingas. Juk į mediciną įstojote iš trečio karto, ar ne?

– Taip, tiesa. Neįstojęs dvejus metus dirbau mokytoju Skuodo rajone – dėsčiau istoriją ir chemiją. Kai kurie mano mokiniai patys tapo gydytojais. O kai kurie net vadovauja netoli Kretingos esančioms kitų rajonų ligoninėms. Būti­nai su jais kalbėsiuosi – įdomu, kaip jie dirba, kaip jiems sekasi. O gal ir naudos iš to galėsime turėti savo vadovau­jamoms ligoninėms?

Kokių medikų trūksta Kretingos ligoninei?

– Turėtų čia atsirasti naujų profesijų medikų. Pavyzdžiui, pulmonologų (plaučių ligų), alergologų, odos gydytojų, in­tervencinių radiologų.

Pokyčiams būtina prisitaikyti – medicina ypač greitai keičiasi, vadyba joje – taip pat.

Kretingos rajonas – tikrai ne mažas. Įskaičiuojant ir Skuodą, gerokai virš 50 tūkstančių gyventojų.

Svarbu matyti, kokių paslaugų reikia jo gyventojams. Tikiu, kad Kretingos ligoninė gali tapti stipria regionine medicinos įstaiga.

Bet mano vizijoje numatyta tam tikra Kretingos ligoni­nės transformacija. Tik pirmiausia ja noriu pasidalinti su ligoninės steigėja, Kretingos rajono savivaldybe.

Sovietmečiu pamokos mokyklose prasidėdavo pri­valoma mankšta, vykdavo privalomi darbo kolektyvų sportinių normatyvų laikymai. Dabar galime rinktis – sportuoti ar ne. Gerai tai ar?..

– Jūs teisus: gyvename visuomenėje, kurioje kiekvienas gali rinktis – sportuoti ar ne. Visa ta era buvo tokia, kokia ji buvo. Mes jau užmiršome, kas toje sistemoje buvo ir la­bai neblogai. Masinis sportas, net jeigu ir privalomas, buvo fantastinis dalykas.

Labai norėčiau, kad Kretingos rajone atsirastų, tarkime, bendruomenių sveikatingumo programos. Man asmeniš­kai būtų labai gražu matyti drauge besimankštinančius senjorus – net Kretingos centrinėje aikštėje. Sutelkus vietos Visuomenės sveikatos centro, ligoninės, seniūnijų, vietos bendruomenių jėgas ir resursus, galima daug ką nuveikti.

Man vis dar skaudu matyti žmogų, kuriam kojose atsiveria žaizdos, nes jis laiku nesuzgribo dėl cukrinio diabeto ir nesigy- dė ligos. Arba kai žmogui diagnozuojama vėlyva onkologinės ligos stadija, nors ją, ko gero, buvo galima nustatyti ir ankstes­nėje stadijoje, jeigu būtų lankomasi pas gydytoją prevenciškai.

Daug rimtų ligų būtų galima išvengti, jeigu žmonės daugiau dėmesio rodytų savo sveikatai – sportuotų, daly­vautų valstybės remiamose prevencinėse programose.

Svajoju, kad mes kada nors Kretingos ligoninėje turėsi­me visų mūsų gyventojų – ir kiekvieno atskirai – medicininį paveikslą. Kokios ligos kamuoja? Kad žmogus gal net gau­tų įspėjimą dėl savo sveikatos žinute – į ką jis ypač turėtų kreipti dėmesį? Patarimą, kaip išvengti didesnės bėdos.

Pavyzdžiui: „Ponia Maryte, kada jūs atvažiuosite pasi­daryti krūties echoskopiją? Ponia Barbora, atvykite pasiti­krinti gimdos kaklelį, nes jums toks patikrinimas priklauso dėl jūsų amžiaus.“

Kai žmogui nustatoma sunki liga, dažnai šaukštai – jau po pietų. Žmogui reikia ir stiprių nuskausminamųjų, ir ra­minamųjų. Visi mes turime pagalvoti, ką daryti, kad mūsų visuomenė būtų sveikesnė. Bet pirmiausia pats žmogus turi pajusti atsakomybę sau už brangiausią savo turtą – sveikatą.

Kaip jūs rūpinatės savo sveikata?

– Maksimaliai tai darau. Važinėju dviračiu, visa mūsų šeima myli pirties procedūras, ryte lankausi baseine. Slidi­nėju kiekvieną žiemą Italijoje, Prancūzijoje. Stengiuosi kas antrą ar trečią dieną nueiti 8-10 kilometrų.

Praėjusiais metais slidinėjimas Prancūzijoje jums baigėsi nelaime – susilaužėte koją. Koks jūsų įspūdis apie vietos ligoninę, į kurią jus nuvežė?

– (Šypteli). Buvau nuvežtas į privačią ligoninę. Jau iš­vykdamas iš jos, pagalvojau, kad ji atitiko mano idealios ligoninės, kurią siekiau sukurti Klaipėdoje, vadovaudamas Respublikinei ligoninei, viziją. Viskas labai tiksliai sudė­liota, nors mane pasitikęs gydytojas avėjo gan nušleivotus batus ir labiau atrodė į vietos ūkininką (šypteli).

Itin domitės istorija. Jeigu turėtumėte progą atsuk­ti laiko ratą ir papusryčiauti su Vinstonu Cerčiliu (britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Bri­tanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais, – aut. ), kuriuo itin žavitės, ko jo paklaustumėte?

– Tikriausiai jo pasiteiraučiau, kodėl, jo nuomone, jis ne­buvo įvertintas pačių anglų – kodėl nebuvo perrinktas naujai kadencijai jau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui?

Esate tikintis žmogus?

– Taip. Ne aklai ir dogmatiškai, daugiau – su filosofiniais akcentais. Kaip chirurgas, prieš kiekvieną didesnę opera­ciją persižegnodavau ir prašydavau Aukščiausiojo palai­mos. Man dvasiniai dalykai – labai svarbūs ir, patikėkite, svarbesni nei materialūs dalykai. Galima būti labai geru gydytoju, bet tikėjimo elementas tave daro dar pajėgesniu (gydytoju) ir brandesnių žmogumi.

VšĮ Kretingos ligoninės Vyriausiąjį gydytoją, Romaldą Sakalauską, kalbino Linas Jegelevičius (žurnalo „Lietuvos pajūris)